Asta Vasiliauskaitė „Pusiausvyra“

Apie ką šita skulptūra?

Ir gamtoje ir gyvenime svarbu išlaikyti pusiausvyrą.

Apie gyvenimo kelionės įdomumą, apie viltį , kuri miršta paskutinė, apie tikėjimą iki paskutinio atodūsio.

Kur yra jos priekis, kur geroji pusė?

Tai tas pats, kad klausti kas yra geriau – jaunystė, branda ar senatvė?… Tik pragyvenes supranti –  kiekvienas laikas yra gražus ir vienas – ne prastesnis už kitą .

O, iš tikrųjų, mes keliaujame į kitą matavimą jau nuo pirmo atodūsio, grįžtame į gamtą – „sunykstame naturaliame akmenyje“.

Jaunystėje viskas atrodo dar priekyje, tolumoje – tiktai ruoželis horizonte (žvilgsnis nuo suoliukų)  Priėjus arčiau, apeidamas aplink skulptūra (kelias pagal laikrodžio rodyklę) pamatai, kad nors laivas atrodo kaip uola, bet jau pakąstas kūnas, jau apnukę kūną kriauklynai (tarp kitko, kriauklės iš šio ežero) o paukščiai, kurie yra sielos persikūnijimo į kitą matavimą simbolis – jau tupi ant denio ir…  laiko pusiausvyrą.

Kaip ir žmogus – nors, jau atgyventa, iki paskutinio atodūsio vis galvoja, kad dar kažką gali – kabinasi į gyvenimą, veržiasi į bangas. Laivas – toks senas, kad net suakmenėjęs, nosimi – į ežerą, į bangas…

Nenumaldomai eina laikas, dėl visa to nei liūdna, nei linksma, nei šilta nei šalta – pusiausvyra.